PAVADINIMAS
Europinis kėnis
Abies alba
PAPLITIMAS
Paplitęs Vidurio, Pietų ir iš dalies Vakarų Europos kalnuose iki 2000 m virš jūros lygio. Šiaurės rytuose arealo dalis apima Belovežo girią ir rytinius Karpatų kalnus.
BIOLOGIJA IR EKOLOGIJA
Europinių kėnių laja tankoka, kūgiška, senų medžių tampa ritiniška, atviroje vietoje augančių medžių iki žemės šakota, plati bei tanki.
Žievė balzganai pilka, kartais su sakų pūslelėmis, jaunų medžių žievė lygi, žvilganti.
Spygliai išsidėstę pavieniui, įprastai apie 2,5 cm ilgio (pasitaiko iki 3,5 cm) bei 2 – 2,5 mm pločio, šukiškai praskleisti vienoje plokštumoje į abi puses, žvilgančios tamsiai žalios spalvos. Spyglių apatinės pusės su dviem baltais išilginiais ruoželiais.
Žydi gegužės – birželio mėnesiais. Žiedai apdulkinami vėjo.
Kankorėžiai auga į viršų, ovaliai cilindriški, 10 – 17 cm (retai iki 20 cm) ilgio bei 3 – 5 cm skersmens, jauni – rusvai žali, subrendę – rudi.
Sėklos 6 – 10 mm ilgio, su sakų pūslelėmis, gelsvos spalvos ir su rausvai geltonais, dukart už sėklą ilgesniais sparneliais. Tūkstantis sėklų sveria apie keturiasdešimt (40) gramų.
Jų šaknų sistema gili ir plati.
Europinis kėnis sporifikuoti pradeda prieš išsiskleidžiant spygliams, pirmojoje gegužės mėnesio pusėje.
Mėgsta vidutinio derlingumo, derlingus, drėgnokus gilius purius priemolius, priesmėlius. Gerai pakenčia unksmę, labai reiklus oro drėgmei.
Turi gilią ir plačią šaknų sistemą ir yra atsparus vėjams.
ĮDOMYBĖS
Iš žievės sakų gaminamas terpentinas.
Mediena lengva, patvari, naudojama statybose, baldams, muzikos instrumentams gaminti.
Dažnai europinis kėnis painiojamas su paprastąja egle (Piecea abies), nes bendrai žvelgiant abu medžiai išvaizda atrodo labai panašiai. Bet tik tuo jie ir panašūs. O turi įvairiausių skirtumų, nepatyrusiems geriausiai juos atskirti pagal kankorėžius ir spygliukus. Europinio kėnio kankorėžiai auga į viršų, o paprastosios eglės nukarę. Europinio kėnio spygliukai švelnūs, minkšti, o paprastosios eglės kietesni su badančiais galiukais.