ISTORINĖS MOSĖDŽIO MIESTELIO DATOS

Mosėdžio miestelio istorija nuo 1253 m. iki mūsų dienų. Mosėdis – viena iš seniausiųjų gyvenviečių Žemaitijoje. Jo var­das (Maysedis) pirmą kartą paminėtas

1253 m. (vyskupo Heinri­cho Kuršų žemės pietinių sričių dalybų akte).

Buvusi Mosėdžio pilies teritorija dabar jau užstatyta, dirbtinė raguva beveik visiškai užpilta.

Mosėdis yra apie 40 km į šiaurės rytus nuo Kretingos, apie 12 km j pietus nuo Skuodo, 15 km nuo Latvijos sienos.

Mosėdžio miestelį kerta Bartuvos upė (Baltijos jūros intakas, ilgis 102,5 km). Bartuva įteka į Liepojos ežerą (Latvijos teritorijoje ši upė vadinama Barta).

Mosėdžio seniūnijoje – 28 kaimai, 937 namai. Seniūnijos gy­ventojų – apie 3034. Vyrai sudaro 47,5 proc, moterys – 52,5 proc.

Gyventojų skaičius pagal kaimus: Baksčiai – 17, Bobiliškės -10, Būdvietė – 6, Gondlaukė – 1, Gaubės – 16, Igariai – 73, Krakės – 166, Kusai – 9, Miesto Kalniškiai – 36, Mikulčiai – 54, Mosėdis -1379, Naujukai – 89, Nerėpai – 0, Nevočiai – 63, Paeiškūnė – 5, Palaukė – 6, Palšiai – 24, Plaušiniai – 44, Šatraminiai – 150, Šaučikiai – 19, Šaukliai – 467, Šerkšniai – 45, Šilalė – 10, Šniukščiai -2, Tauzai – 49, Tėveliai – 73, Udraliai – 164, Virbalai – 57.

Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu Mosėdis priklausė Ceklio sričiai. XI11—XV a. Mosėdžio apylinkės buvo retai gyvenamos.

1523-1529 m. patikslinta Žemaičių ir Kuršo riba (Nauhausen pilies landknecgto pravesta provizorinė riba) ėjo pro pat Mosėdį. Miškingos Mosėdžio apylinkės ir pats Mosėdis buvo į pietus nuo tos ribos, t. y. Lietuvos pusėje.

Pagoniški laužai Mosėdžio apylinkėse, Šilalės kaime, deginti dar ir XV—XVII a. Iš vakarų pusės prie čia buvusios apeigų vietos per pelkes žemaičiai buvo nutiesę kūlgrindą.

Pirmoji bažnyčia Mosėdyje pastatyta 1544 m. (daugelyje rašyti­nių šaltinių nurodoma dar ir 1551 m. data), Mosėdžiui buvo suteik­tos parapijos teisės. 1544-1842 metais Mosėdžio dvaras, mieste­lis, valsčius buvo žemaičių vyskupo jurisdikcijoje.

Apie 1660 m. prie Mosėdžio dvaro pradėjo kurtis miestelis.

1659-1660 m. švedai gerokai apnaikino Mosėdžio dvarą, mies­telį ir apylinkes. Karo metais nemažai mosėdiškių žuvo.

1702 m. balandžio 25 d. karalius Augustas II, vyskupo J. Keršenšteino prašomas, Mosėdžiui suteikė prekyvietės teises, gyven­vietėje leido rengti muges.

1762 m. prie Mosėdžio bažnyčios įsteigta altarija, 1785 m. – antroji.

1769 m. Mosėdis gavo turgaus ir trijų prekymečių privilegiją.

1780 m. vyskupo J. D. Lopacinskio rūpesčiu Mosėdžio bažny­čiai priklausiusioje žemėje buvo pastatyti nauji trobesiai, pradėta statyti nauja, mūrinė bažnyčia (trečioji Mosėdyje), kuri užbaigta 1783 m. Bažnyčios statyba rūpinosi kunigas Pranciškus Virševičius.

1822 m. įsteigta Mosėdžio mokykla, kuriai vadovavo rusų tauty­bės mokytojas Karpisovas.

Daugelis Mosėdžio vyskupo dvaro valstiečių dalyvavo 1831 m. sukilime. Jo metu pakartas Mosėdžio vaitas. Sukilimą itin rėmė vys­kupo valstiečiai. Po sukilimo dvaras perėjo rusų valdžios žinion.

1841 m. Mosėdyje buvo 709 gyventojai.

1845 m. Mosėdžio kapinėse pastatyta koplyčia.

1848 m. Mosėdžio apylinkių valstiečiai nebuvo patenkinti rusų valdžia, todėl kovo 21 d. Telšių apskrities viršininkas kreipėsi į gubernatorių, prašydamas atsiųsti į Mosėdį rusų kariuomenės, kad būtų numalšinti nepaklusnieji kai kuriuose apylinkės dvaruose.

XIX a. II p. Mosėdžio apylinkės gyventojai aktyviai įsijungė į tautinį lietuvių atgimimą. Jį šiose apylinkėse inicijavo knygnešiai, kai kurie dvasininkai.

Mosėdyje pirmosios mokyklos pradėjo veikti dar unijinės Lietuvos laikais. Parapinė mokykla Mosėdyje atgaivinta vyskupo Motiejaus Valančiaus rūpesčiu.

1853 m. veikusioje parapinėje mokykloje mokėsi 49 vaikai (dau­giausia berniukai). Ši mokykla vėliau buvo reorganizuota į valdinę.

1867 m. įsteigta Mosėdžio valdinė pradžios mokykla. Tuo laiku visi dalykai čia buvo dėstomi rusų kalba.

Apie 1880-uosius metus vietos kunigų rūpesčiu Mosėdžio mokykla buvo „žemaitiškai-katalikiška” – lietuviškai mokyta tikybos, katekizmo, skaityti ir rašyti.

Apie 1885-uosius metus rusas mokytojas Karpyzovas, užsiė­męs mokinių rusinimu, lietuvių kalbą iš mokyklos išgujo. Tikybos dalykus mokykloje lietuviškai dėstė

1895-1897 m. Mosėdžio vika­ru dirbęs kunigas, rašytojas, visuomenės veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis, gyvendamas Mosėdyje, kartu su bendraminčiais įsteigė ir vėliau redagavo „Tėvynės Sargą”.

1896 m. J. Tumas-Vaižgantas Mosėdyje įsteigė Blaivybės drau­gijos skyrių ir dėjo pastangų, kad ji būtų legalizuota. Rusų verčia­mas, Juozas Tumas-Vaižgantas Mosėdį turėjo palikti (su mokiniais atsisveikino 1897 m. kovo 5 d.).

1897m. Mosėdyje buvo 904 gyventojai. 94 iš jų tais metais pasirašė po J. Tumo-Vaižganto parengtu reikalavimu grąžinti lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis.

XXa. pradžioje Mosėdžio mokyklą lankė apie 90 mokinių.

Po 1905 m. Mosėdyje lietuviai norėjo įsteigti „Saulės” draugijos mokyklą, tačiau iš rusų valdžios leidimo tam negavo.

Mosėdiškiai aktyviai dalyvavo 1905 m. judėjime prieš rusų valdžią. Dėl to daugelis jų nukentėjo ir buvo teisiami.

1907m. Mosėdį nusiaubė didelis gaisras. Sudegė dalis miestelio.

1908m. balandžio 15 d. Mosėdyje surengtas pirmasis lietuviš­kas vakaras.

1909m. Mosėdyje veikė bažnytinis choras, knygynėlis, Blaivy­bės draugijos skyrius, skaitykla, Mosėdžio parapijoje iš viso buvo apie 10 tūkstančių nuolatinių gyventojų. Carinės Rusijos laikais Mosėdis buvo valsčiaus centras, pri­klausė Telšių apskričiai.

1918 m. pabaigoje Mosėdyje sudarytas parapijos komitetas, kuris aktyviai dalyvavo nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbe.

1919 mokslo metais Mosėdyje pradėjo veikti lietuviška mokykla.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Mosėdis buvo valsčiaus centras, priklausė Kretingos apskričiai.

1923 m. Mosėdyje buvo 116 namų, 685 gyventojai.

1923 m. Mosėdžio apylinkėse vietos gyventojų kalbą užrašinėjo kalbininkas Kazimieras Būga.

1925 m. gyventojai balsavimo metu pareikalavo, kad valsčiaus ribose būtų uždrausta prekyba svaigalais.

1937 m. Mosėdyje įsteigta biblioteka.

1939 m. Mosėdyje gyveno apie 800 gyventojų, veikė valsčiaus savivaldybė, mokykla, paštas, viešosios valstybinės bibliotekos skyrius su skaitykla, sveikatos priežiūros ir veterinarijos punktai, vaistinė, kooperatyvas, malūnas, smulkaus kredito draugija, elektrinė, keliolika krautuvių, amatininkų dirbtuvių, šaulių knygynėlis.

1940 m. Mosėdžio parapijoje gyveno 6854 parapijiečiai.

Antrojo pasaulinio karo metais nacistai suėmė ir nužudė didžiąją dalį nespėjusių pasitraukti Mosėdyje ir jo apylinkėse gyvenusių žydų tautybės žmonių. Pati gyvenvietė karo metu nedaug nukentėjo. Po Antrojo pasaulinio karo Mosėdžio apylinkėse aktyviai veikė Mosėdžio partizanai.

1959 m. Mosėdyje buvo 649 gyventojai.

1962 m. birželio 6 d. Mosėdyje kilo didelis gaisras. Sudegė 28 gyvenamieji namai, 5 visuomeniniai pastatai, 32 ūkiniai trobesiai. Ugnis nepalietė tik miestelio rytinės ir vakarinės dalies.

Mosėdis iš naujo buvo atstatytas iki 1966 m.

1966 m. Mosėdyje veikė mokykla, 2 parduotuvės, valgykla-restoranas, paštas, ambulatorija, ligoninė, vaistinė, kultūros namai, biblioteka.

1966 m. Įkurtas Respublikinis unikalių akmenų muziejus.

1979 m. Bartuvos upės slėnyje gydytojas Vaclovas Intas įkūrė Respublikinį unikalių akmenų muziejų. Lietuvos atgimimo metais Bartuvos upės slėnyje pastatytas pa­minklas žuvusiems Lietuvos partizanams.

1993 m. Mosėdyje, Bartuvos upės slėnyje, vyko tarptautinio fol­kloro festivalio „Baltica 93″ renginiai. Nuo to laiko vasarą čia tradi­ciškai rengiami folkloro, country muzikos festivaliai, nemažai kitų, būrius mosėdiškių ir jų svečių sutraukiančių renginių.

1999 m. Mosėdyje gyveno apie pusantro tūkstančio gyventojų.

2002 m. Mosėdžio apylinkėje gimė 26 vaikai, mirė 45 gyventojai, iš Mosėdžio išvyko 75 žmonės.

Mosėdžio miestelio bendruomenė palaiko ryšius su Lenkijos Respublikos Parchovo gmyna, Vokietijos Friesacko miestu.

Pastaraisiais metais Mosėdyje pastatyti modernūs vandenvalos įrenginiai.

2003m. iškilmingai pažymėtos Mosėdžio pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 750-osios metinės. Renginiai vyko 3 dienas.Jų metu pašventintas Mosėdžio herbas, vėliava, Mosėdyje pastatytas šią sukaktį įamžinęs stogastulpis

(skulptorius Vidmantas Kleiva).

Rengiant puslapį naudotasi Danguolės Želvytės tekstais, kurie paskelbti 2005 m. 2(47) žurnale ,,Žemaičių Žemė”