PAVADINIMAS
Kazokinis kadagys
Juniperus sabina L.
PAPLITIMAS
Paplitęs Pietų ir Vidurio Europos kalnuose, Kryme, Kaukaze, Pietų Urale, Kazachstane, Mongolijoje, Šiaurės vakarų Kinijoje.
BIOLOGIJA IR EKOLOGIJA
Krūmas apie 2 m aukščio, iki 10 – 15 m ir didesnio skersmens į šalis besidriekiančiomis šakomis.
Lapai dažniausiai žvyniški, bet pasitaiko ir spygliukų, 3 – 4 mm ilgio, smailiomis viršūnėlėmis, šviesiai žali, sutrinti nemaloniai kvepia.
Kankorėžiai rutuliški arba ovalūs, 5 – 7 mm skersmens, mėlynai juodi, apsitraukę vaško sluoksniu. Kankorėžyje po 2 (1 – 4) sėklas.
Dirvožemiui mažai reiklus, šviesomėgis, atsparus šalčiui, vienas atspariausių užterštam miestų orui.
ĮDOMYBĖS
Visos augalo dalys nuodingos. Tačiau, tyrimai patvirtino silpnas kazokinio kadagio eteriniame aliejuje randamų medžiagų antibakterines, antivirusines, fungicidines ir antivėžines savybes.
Kazokinis kadagys yra itin atsparus nepalankioms sąlygoms, tačiau pažeisti individai neretai neatsilaiko prieš parazitus, kenkėjus ir įvairius ligų sukėlėjus.
Kone žinomiausias ir labiausiai paplitęs Lietuvoje kenkėjas yra grybas kriaušinė gleivėtrūdė (Gymnosporangium sabinae). Kadagiai šiuo atveju yra tarpiniai šeimininkai, kurių audiniuose žiemoja parazitinių rūdgrybių sporos. Pavasarį, lietingu laikotarpiu grybai ant kadagio šakų formuoja vaisiakūnius, kurie brandina pirmines sporas, galimai paplisiančias ant gretimai augančių kriaušių. Ant šių vaismedžių lapų antroje vasaros pusėje ima augti iškilos, gelsvai oranžinės dėmės su tamsiais taškeliais viduryje. Šių darinių formuojamų eciosporų spalva mena rūdis, iš to kilo grybų klasės pavadinimas. Kazokiniams kadagiams didelės žalos kriaušinė gleivėtrūdė nekelia, tačiau apkrėstos kriaušės prastai dera, augina neptrauklius arba ant medžio pūvančius vaisius.