Menu Close

Ekspedicija į Šaltiškių molio karjerą

Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus kiekvienais metais organizuoja ekspedicijas, kurių tikslas ieškoti ir rinkti uolienas, riedulius muziejaus fondų papildymui.

Šaltiškių molio karjeras yra Šaltiškių kaime, už 5 kilometrų nuo Papilės. Molis čia pradėjo formuotis prieš 250 milijonų metų, kai šioje teritorijoje ankstyvojo triaso laikais dar vyravo dykumų klimatas. Lygumose tuo metu kaupėsi aliuvio nuosėdos, o irstant biotito ir raginukės mineralams, išsiskirdavo geležis, suteikdamas molio sluoksniams raudoną spalvą. Iškastas šio karjero molis yra naudojamas cemento gamybai.

Mūsų ekspediciją labiau domino molio sluoksnį dengęs apie 16 merų storio priemolio ir smėlingo grunto sluoksnis, kuriame galima rasti įvairių riedulių ir fosilijų. Eksploatuojant molį, šis sluoksnis būna nukasamas ir tai buvo mūsų paieškoms reikalinga medžiaga.

Nors oras nelepino, krapnojo lietutis, kuris daugelyje vietų karjerą pavertė sunkiai pereinama klampyne, ekspedicijos dalyviai vedami atsidavusio paleontologijos tyrinėtojo, muziejaus tarybos nario ir nuolatinio muziejaus konsultanto Virgilijaus Pajarsko, nepasidavė ir atkakliai ieškojo muziejaus fondo papildymui tinkamų eksponatų.

Šaltiškių molio karjeras ir šį kartą nenuvylė. Buvo rastos koralų kolonijų fosilijos klintyje, pavieniai koralai, kelių rūšių dvigeldžiai,  amonitų įspaudai klintyje ir dalys amonitų fosilijų, stromatolitai.

Dažno paleontologijos mylėtojo noras yra aptikti senose uolienose fosilija virtusį amonitą. Tai kriaukliniai galvakojai moliuskai, atsiradę devono periode (prieš 400 mln. metų) bei išmirę kreidos ir paleogeno periodų sandūroje. Artimiausi dabartiniai amonitų giminaičiai yra bekiaučiai galvakojai moliuskai: kalmarai, sepijos ir aštuonkojai. Įžymiausias amonitų atributas – susukta į spiralę išorinė kriauklė. Dėl tokios kriauklės jie gavo savo pavadinimą, „amonis cornua“ graikų kalboje –  Amono ragai. Amonitų kriauklių sienelės būdavo plonos, bet per milijonus metų prisipildė kalcito ar pirito mineralų ir tapo įspūdingomis fosilijomis.

Dvigeldžiai moliuskai, atsiradę paleozojaus eros pradžioje gyvuoja iki šių laikų. Šių gyvūnų kriauklė susideda iš dviejų geldelių. Šie moliuskai yra sėslūs ir gali judėti tik nedidelėje teritorijoje. Kriauklės saugo gležnus organizmus nuo plėšrūnų. Dvigeldžių moliuskų fosilijų randama klintinėse uolienose, neretai randamos ištisos jų sankaupos.

Koralai yra duobagyvių grupė, atsiradusi kambro laikotarpiu – daugiau nei prieš 500 mln. metų. Paleozojaus eroje egzistavo keliolika dabar jau išmirusių koralų grupių. Žinomiausi yra tabuliatai, kolonijiniai koralai ir pavieniai koralai – rugozos. Lietuvoje randamos koralų, gyvavusių nuo ordoviko iki juros periodo, fosilijos.

Ir paskutinieji radiniai, tai viena iš pirmųjų gyvybės formų Žemėje – stromatolitai. Tai seklių jūrų dugne susidarę karbonatiniai statiniai su išgaubtu ar nelygiu paviršiumi ir sudėtingu sluoksniuotumu, juos sukūrė dumbliai, melsvabakterės ir kt. Pirmieji stromatolitai atsirado net prieš 3,5 mlrd. metų. Kartais šie dariniai vadinami jūrų rožėmis, nes forma primena rožių žiedus.

Kiekviena ekspedicija – tai atradimo džiaugsmas, fizinių jėgų išbandymas ir, be abejo, nauda mūsų ypatingam muziejui, nes bent keli radiniai tampa muziejaus eksponatais. Todėl ir ateityje žadame keliauti, ieškoti, tyrinėti ir atradus pasidalinti su jumis.

      

 

 

Skip to content