Daktaras, akmenų muziejaus įkūrėjas Vaclovas Intas, labai mylėjo, globojo gamtą.
Vanduo jam neatrodė tik gyvybės šaltinis Žemėje, vanduo jam reiškė daugiau… Vandens telkiniai jam buvo kraštovaizdžio grožis, Žemės ir dangaus veidrodžiai, kuriuose atsispindi dangus, medžiai. V. Intas žiemą, vasarą maudydavosi atviruose vandens telkiniuose. Kai vanduo užšaldavo, išsikirsdavo eketę. Naujuosius metus visada sutikdavo po Bartuvos upės tiltu, po šniokščiančiomis ledinėmis vandens kaskadomis. Puošdamas Mosėdį jis užtvenkė Bartuvos upę ir išsiliejo du vandens telkiniai, savo forma primenantys, dvelkiančius ramybe ežerus. Šiandien daug laiko praleidžia mosėdiškiai ir svečiai prie šių vandens telkinių. Vieni pramogauja, kiti medituoja. Tarsi vandeniui atiduotų sunkias, juodas mintis. Patikėtų didžiausias savo sielos paslaptis.
Akmuo žemdirbiui reiškė didžiausią priešą, kiek berinktų ir bevežtų, jų vis nemažėdavo ariamose dirvose. Vaclovas Intas akmenis matė kitokiomis akimis, jam akmuo buvo gražus savo forma, spalvomis. Jis sakydavo, kad akmuo turi veidą, kad nėra dviejų vienodų akmenų. Jie kaip žmonės gali būti panašūs, bet nėra identiškų dvynių akmenų. Todėl vežė, tempė juos į Mosėdį, kad žmonės įsižiūrėtų, pamatytų jų grožį. Įkūrė akmenų muziejų. Kurdamas vis kartodavo, kad „mes žmonės laikini šitoj Žemelėje, o akmenys amžini. Jie man kelia pagarbą”.
Ugnis V. Intui buvo labai artimas pagoniško pasaulio simbolis, reiškinys. V. Intas sakydavo: „ugnis mus vienija, mus apvalo, įžiebia norą, aistrą gyventi, kurti” .
Jis labai dažnai sėdėdavo prie laužo su akmenų muziejaus kolektyvu, bendraminčiais, meno žmonėmis, diskutuodavo apie darbus, planus. Vėliau šie planai virsdavo tikrove. V. Intas labai daug keliaudavo, tai ugnis buvo jo draugė ir nuolatinė palydovė. Susikūręs laužą, vakarodavo Karpatų, Kaukazo kalnuose, įvairiose atokiausiose nepakartojamo grožio vietovėse. Grįžęs iš kelionių juokaudavo: „Ta meilė akmeniui, gamtai liepsnoja manyje didele ugnine aistra, ji stipresnė už mane. Niekaip neįstengiu jos užgesinti. Ji verčia mane dirbti, kurti, keliauti. Jausdamas ją žinau, kad esu gyvas, gyvenu“. Jam ši ugnis, ši aistra buvo varomoji gyvenimo jėga, padėjusi sukurti unikalų akmenų muziejų Mosėdyje.
Šitos mintys pavirto į gražų projektą, kuriame buvo tapoma ant kūno ir vykdoma fotosesija mūsų muziejaus parke. Projektas buvo įgyvendintas 2020 m.
IDĖJOS AUTORĖ /FOTOGRAFĖ: Julita Šiemaitė (Griebk akimirką);
RENGINIO ORGANIZATORĖ : Bronislava Gadeikienė;
MODELIAI : Milda Jurkutė, Kristina Stonkienė , Aurelijus Gureckis;
KŪNO TAPYBA, ĮVAIZDIS : Regina Doseth, Rūta Ščervenina.
